Paieškos kriterijai:

  • Sritis: religija
 
Objektai surūšiuoti pagal
   
  • Šabo giemsės

    Šabo giemsės

    „Šeštadienio giesmės“ (Субботние песни / זמירות שבת / Zmirot Šabat), Jeruzalė: Gešarim, 5752, Sankt Peterburgas: Rosprint, 1992; sudarė Michailas Grinbergas; 2-as papildytas leidimas, 80 p., rusų ir hebrajų k., iliustruotas nespalvotomis iliustracijomis; viršutinio viršelio vidinėje pusėje priklijuotas žalios spalvos Amerikos žydų draugijos „Džoint“ ekslibrisas; priešlapyje užrašas: Израильский фонд культуры и просвещения в диаспоре („Izraelio diasporos kultūros ir švietimo fondas"); antro priešlapio apatiniame trečdalyje juodas spaudas su dviejų eilučių užrašu: Библиотечный фонд. / Продаже не подлежит. („Bibliotekos fondas. Neparduodama."); minkšti geltoni viršeliai.

    iš Vitėnų šeimos archyvo; 2007 m. perdavė A. Vitėnas

  • Fotografija

    Fotografija

    Žvakidės (šviestuvo) fragmentas (Bešankovičų [Baltarusija] sinagoga); jidiš k.: אטייל פון אלייכטער און שול (בּיעשיענקאוויטש);

    lakštas: 22,8 x 30,6 cm;

    foto: 12,3 x 21 cm;

    fotografas ir data nežinomi;

    iš A. Palejeso kolekcijos

  • Pešinys

    Pešinys

    Piešinys / eskizas

    Bešankovičų sinagogos žvakidės fragmentas; po piešiniu užrašas jidiš k.:

    אטייל פון א לייכטער (אין שול בּיעשענקאוויטש) א ציץ (Bešankovičų sinagogos žvakidės ornamentų fragmentai)

    tušas; dailininkas ir data nežinomi;

    iš A. Palejeso kolekcijos

  • Plakatas Vilniaus Gaonas Elijas ben Solomon Zalman (kairėje) ir Icchak Elchanan Spektor

    Plakatas Vilniaus Gaonas Elijas ben Solomon Zalman (kairėje) ir Icchak Elchanan Spektor, XX a. pr.

    Vilniaus Gaonas – Elijas, Šloimės Zalmano sūnus (Elijahu ben Šlomo Zalman; 1720–1797), – tapo XVIII a. legenda.  Jo vardas Vilnių pavertė  Rytų Europos žydų tradicinės kultūros centru. Vilniaus Gaonas daugiausia dėmesio skyrė Toros ir Talmudo tekstų pirminės prasmės atskleidimui. Jis tapo XVIII a. žydų mąstytoju, Toros ir Talmudo mokovu bei komentuotoju, Šventraščio studijavimo metodų reformuotoju. Iki jo visas žydų mokymasis buvo tik Toros ir Talmudo studijavimas, kuriam žydai vyrai pašvęsdavo visą savo gyvenimą. Gaonas pabrėžė šios tradicijos svarbą, tačiau teigė, kad, norint geriau pažinti šventraščius, būtina išmanyti ir matematiką, ir istoriją, mokėti kitas kalbas. Jis atkreipė dėmesį į pasaulietinius mokslus, o tai galima prilyginti įprastos žydiškos mąstysenos revoliucijai. Vis dėlto, nors jis ir inicijavo mokslo darbų vertimą į hebrajų kalbą, nepasitikėdamas žvelgė į Haskalos, arba Žydų apšvietos, judėjimą, galintį išklibinti tradicinių žydų vertybių sistemą. Vilniaus Gaonas aktyviai priešinosi ir į Lietuvos žydų gyvenimą besiskverbiančiam chasidų judėjimui, pasak jo, taip pat keliančiam grėsmę tradiciniam judaizmui.

    Vilniaus Gaono palikimas įspūdingas: parašė komentarus beveik visoms Toros ir Talmudo dalims, studijavo ir raštu komentavo įvairių sričių mokslo darbus – trigonometrijos, astronomijos, geografijos, medicinos ir kt., parašė trumpą hebrajų kalbos gramatiką. Jam mirus per pusę šimto Vilniaus Gaono darbų jo sūnaus bei mokinių buvo parengti ir išspausdinti. Vilniaus Gaonas, savo laikmečio legenda, darė įtaką žydų kultūriniam gyvenimui net XIX–XX a. 1997 m. minint 200-ąsias Vilniaus Gaono mirties metines Valstybinis žydų muziejus pavadintas šio XVIII a. žydų išminčiaus vardu.

  • Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero nuotraukos prieš Antrąjį pasaulinį karą skaitmeninis atvaizdas

    Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero nuotraukos prieš Antrąjį pasaulinį karą skaitmeninis atvaizdas, XX a. I p.

    Nežinomas autorius

    Vilniaus Didžioji Sinagoga – svarbiausias Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis centras nuo XVI a. pabaigos iki XX a. penktojo dešimtmečio, kai sovietų valdžios nurodymu ji buvo nugriauta.

    Nuo 1573 m. žydų bendruomenė Vilniuje galėjo turėti savo maldos namus. Tai buvo didelis įvykis Vilniaus žydų gyvenime. Pagal vyravusią tradiciją maldos namai buvo vienas svarbiausių ir reikšmingiausių dvasinių, kultūrinių ir mokslo židinių. Nėra žinių kaip atrodė pirmoji Vilniaus sinagoga. Vladislovas IV Vaza savo 1633 m. privilegija leido pastatyti mūrinę sinagogą, tačiau laikantis visų apribojimų, kurie galiojo Abiejų Tautų respublikoje, Vilniaus Didžioji sinagoga buvo 25 m ilgio, 22,3 m – pločio ir 12,1 m aukščio. Taigi beveik kvadrato formos. Dar 2 metrus buvo įleista į žemę. Šie žydų maldos namai savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas Abiejų Tautų respublikoje pastatytas sinagogas. Kai kurie autoriai teigia, kad į ją tilpdavo keli tūkstančiai žmonių. Mūrinė sinagoga buvo renesanso architektūros stiliaus.

    Aplink Didžiąją sinagogą pamažu buvo formuojamas mažų sinagogų ir maldos namų (iš viso apie 11-13 pastatų) masyvas, į kurį įsiliejo garsioji Matijaus (Matitjahu) Strašuno biblioteka. Šventovių apsuptas kiemas su ritualine pirtimi (mikva) ir visuomeniniu šuliniu buvo vadinamasis „šulhoif“.Šiam kompleksui priklausė ir Gaono maldos namai.

    Iki XVIII a. pabaigos Vilniaus Didžiąją sinagogą siaubė 1655-1661 metais Vilnių okupavę rusai ir 1748 bei 1749 metų gaisrai. Tačiau, nepaisant stichinių nelaimių ir kitų nepalankių veiksnių, šioje šventovėje išliko dauguma meno kūrinių ir brangenybių, kurias buvo paukoję turtingesni bendruomenės nariai. Pirmojo pasaulinio karo metu nemaža dalis daiktų iš sinagogos buvo išvežta į Rusiją.
    Pagal inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą 1893 m. projektą įvyko dalinis Vilniaus sinagogos perstatymas arba, kitaip sakant, pritaikymas naujoms sąlygoms. Šiaurės vakarų pusėje, moterų galerijoje buvo iškirstos angos, padarytas naujas įėjimas, padidintos kai kurios patalpos. Taip sutvarkyta sinagoga išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Karo metu buvo gana smarkiai apgriauta: išliko tik sienos ir kai kurie interjero elementai. Tokios būsenos šventovę buvo įmanoma nesunkiai atstatyti. Tačiau sovietinė valdžia pagal naująjį generalinį 1953 m.Vilniaus planą, Didžiąją Vilniaus sinagogą 1955 –1957 m. visiškai sunaikino.

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 5
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1